Rogozinas užmiršta, kad jų kariai buvo okupantai, todėl į juos ir buvo šaudoma. Žinote, buvo didysis tautų kraustymasis. Lietuva ir Lenkija išgyveno ne pačius geriausius laikus.

Simboliškai buvo grąžinta skola, kurią pripažino netgi didysis JAV politikos strategas Henry Kissingeris. Taigi kas pasirodė vasarą?

Tai — NATO sukurtas filmukas apie miško brolius Baltijos šalyse: NATO simboliškai pripažino, kad Baltijos šalyse vyko karas po karo, o partizanai buvo kariai, tik, deja, pasaulio pamiršti. Jų pavyzdys parodė, kad šiandien labai sudėtingoje situacijoje partizanų kova yra valstybės atrama, o iškilus pavojui bus ginamasi iki paskutinio kraujo lašo.

Kilo tarptautinis skandalas Rusijos reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Atrodytų, eilinis tarptautinis skandaliukas. Tačiau čia slypi žymiai svarbesnė problema. Virginijus Savukynas Problemos šaknys — gilios Kraštą galima naikinti fiziškai — jį okupuoti, gyventojus žudyti ar tremti.

Visa tai Lietuva iškentė XX amžiuje. Tačiau galima ir kitaip sunaikinti Lietuvą — ištrinti jos tapatybę.

Rūšies aprašymas

Geriausia tai padaryti — sunaikinus tautos praeitį, įrodžius, kad ji niekuo negali didžiuotis, kad tai, ką žinojo, buvo melas. O geriausia, kad apskritai nesidomėtų tuo, kas buvo ir nežinotų savo praeities. Kodėl Rusija taip skausmingai reaguoja į Lietuvos istoriją? Mes maži, o Rusija didelė. Esame atskiros valstybės. Negi praeities vertinimai yra tokie svarbūs? Problemos šaknys yra žymiai gilesnės. Jos siekia tolimesnius laikus nei XX a.

Taip, šiandien Lietuva yra maža valstybė, tačiau, nors tai ir banaliai skamba, — mes turime didelę istoriją. Be mūsų Rusija negali papasakoti savo istorijos ir negali apibrėžti savo tapatybės.

Ar toks teiginys nekvepia didybe, susireikšminimu? Daugelis taip pasakytų. Tačiau palaukite — padėliokime žinomus faktus. Negali papasakoti savo giminės istorijos be Lietuvos Sugrįžkime į vasarą ir prisiminkime kilusį erzelį dėl NATO filmuko apie miško brolius. Tuomet sureagavo ir puikiai žinomas Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas.

Vytautas Didysis

Rogozinas užmiršta, kad jų kariai buvo okupantai, todėl į juos ir buvo šaudoma. Juk Lietuvos partizanai neatsidūrė prie Maskvos ir ten nerengė diversijų.

Atrodytų, kad iš tokio žmogaus tik tokio komentaro ir galima tikėtis. Tačiau verta atkreipti dėmesį į paties D. Rogozino parašytą knygą. Tai — istorinis romanas, kuriame jis rašo apie savo protėvius, literatūrine forma kuria savo protėvių mitą.

Visos galingos giminės taip darydavo: lietuviai didikai save kildino iš romėnų ir netgi atrasdavo Italijoje savo gimines. Tai nieko nuostabaus. Įdomus kitas dalykas. Ogi tai, kad net ir čia neapsieinama be Lietuvos ir be Žalgirio mūšio. Žalgirio mūšio metu žuvo didysis Vokiečių ordino magistras Jungingenas. Ir rašo, kad jis yra kilęs iš prūsų kunigaikščių, o jo protėvis Mitkievičius dalyvavo Žalgirio mūšyje ir buvo tas, kuris nukovė didįjį magistrą.

Aišku, galima pasakyti, kad visa tai yra literatūrinė išmonė. Nepaisant to, net didysis rusų nacionalistas D. Rogozinas, kurdamas savo giminės mitologiją, nieko kito geresnio nesugalvojo, kaip ją susieti su Lietuva ir Žalgirio mūšiu. Savo giminės mitus žmonės sieja su tuo, kuo galima didžiuotis, o ne su tuo, dėl ko verta gėdytis. Maskvos Rusia ir Lietuvos Rusia?

Žinoma, galima pasakyti, kad tai pavienis atvejis. Tad leiskime kalbėti kitiems rusams.

Vaisiai Plačialapis varpas: aprašymas, auginimas Varpinės gėlės yra dilgėlių, persikų lapų, perkrautos, kaip ir kitos šio aukšto žolinio augalo rūšys, šiandien yra labai populiarios tarp gėlių augintojų. Kai kurios varpinių augalų rūšys auga tiek natūraliomis, tiek kultūrinėmis sąlygomis.

Aleksandras Duginas — kas domisi dabartine Rusijos politika ir jos ideologija, tikrai žino šią pavardę. Save politikos analitiku vadinantis A. Duginas viešai skleidžia savitą požiūrį į Rusijos ir kaimyninių tautų istoriją. Štai pavyzdys — m. Duginas savo studentams skaitė paskaitą apie Rusijos istoriją. Duginas pasakojo savo studentams?

Aleksandras Duginas Vienas pagrindinių jo teiginių buvo toks, kad, pasibaigus Aukso Ordos epochai, atsirado ne tik Maskvos Rusia, bet ir Lietuvos Rusia, kurią sudarė 80 proc. Dabar paaiškinkime, ką A. Duginas turėjo omenyje: būtent Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Vilnius, Gediminaičiai buvo tie, kurie valdė rusų žemes ir galėjo pasukti istorijos vairą visai kita kryptimi. Beje, Lietuva ir pasuko — antraip nei Baltarusijos, nei Ukrainos šiandien nebūtų. Kitas A.

Dugino teiginys toks, kad periodas nuo išsivadavimo iš Ordos priespaudos XV a. Kaip vyko tas dialogas? Pražiopsotas Kazimiero šansas Jeigu ne Kazimiero aplaidumas, istorija galėjo pasisukti visai kitaip. Kazimieras — ilgiausiai valdęs Lietuvą Didysis kunigaikštis.

Po Žalgirio mūšio Lietuva buvo kaip niekad saugi. Tačiau ta ramybė buvo apgaulinga, nes Maskva kaupė jėgas ir pradėjo vienyti rusų žemes. Pagal tuometines Maskvos jėgas, jos konkurentas buvo netgi ne Vilnius, kuris tuo metu buvo žymiai stipresnis, bet Didysis Naugardas.

Kazimieras galėjo paremti Didijį Naugardą ir taip sustabdyti Maskvos plėtimąsi. Naugarde klostėsi visai kita valdžios samprata nei Maskvoje, kur viską lemdavo tas, kuris užimdavo kunigaikščio sostą. Naugarde buvo svarbi Večė — vieša bojarinų sueiga, kur buvo sprendžiami svarbiausi klausimai. Istoriko Tomo Manusadžiano teigimu, Naugardas buvo lygiavertė jėga visai šiaurės rytų Rusiai, iš kurios ir kilo dabartinė Rusija.

Naugardas nebuvo užkariautas totorių, jis tik pripažino atėjūnų valdžią, nusilenkė jiems ir mokėdavo duoklę, bet nebuvo sugriautas ir visada ieškojo atsvaros Lietuvoje, kai tik ši valstybė iškilo kaip jėga. Naugarde buvo demokratinė santvarka — Večės respublika. O Maskvoje kuo toliau, tuo labiau stiprėjo kunigaikščio valdžia.

Maskvos ir Didžiojo Naugardo susidūrimas buvo kartu ir dviejų valdžios filosofijų kova: demokratinės ir despotinės. Stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė siekė palenkti Didįjį Naugardą, kad šis besąlygiškai pripažintų jos valdžią.

Tuo metu dalis naugardiečių puikiai suprato, kuo tai gali jiems pasibaigti. Jie desperatiškai ieškojo Lietuvos pagalbos. Šių žmonių lydere tapo Marta Boreckaja.

Kas buvo ši moteris? Tomo Manusadžiano teigimu, M. Boreckaja — labai spalvinga, įdomi figūra. Maskvos metraštininkai ją bandė apjuodinti, laikė vos ne šėtono bendrininke, nes ji Maskvai buvo labai nepalanki. Marta buvo labai turtingos Boreckių giminės atstovė, likusi našle.

Būtent ši moteris ir tapo lydere tų naugardiečių, kurie siekė Lietuvos pagalbos kovoje prieš Maskvą.

Šis mūšis turėjo lemiamą reikšmę ne tik Naugardui, bet ir Lietuvai. Mūšio pasekmės buvo tragiškos. Naugardiečiai buvo sumušti, Večės varpas išvežtas, Naugarde buvo įvesta tironiška Maskvos valdžia.

Welcome to Scribd!

Istorikės Jūratės Kiaupienės teigimu, naugardiečiai skaudžiai nukentėjo už tai, kad erekcijos prevencija ryšius su Lietuva — su jais buvo žiauriai susidorota. Taip Lietuva praleido puikią progą kokias varpas turi totoriai autokratišką Maskvos kunigaikštystę. Jūratės Kiaupienės nuomone, jeigu Naugardas nebūtų užkariautas, būtų išlikęs kaip atsvara Maskvai.

Naugardas buvo stipri valstybė, turtinga. Galbūt tokiu atveju, varpos struktura ir jo dydis pakibusi virš Lietuvos ta grėsmė, kuri pasimatė po kelių dešimtmečių — tada, kai Oršos mūšio lauke Lietuvai pačiai reikėjo gintis nuo Maskvos, kuri užėmusi Smolenską, veržėsi toliau.

Tiesa, tąkart Lietuvai viskas baigėsi laimingai — Kokias varpas turi totoriai Ostrogiškis atmušė Maskvos kokias varpas turi totoriai — bet tik trumpam. Kodėl rusai bėgo į Lietuvą? Pirmiausia — tai kova dėl žemių. Tačiau ne tik. Būta ideologinės skirties: Lietuva buvo laisvės šalis, o Maskva — tironija. Kad ir kokia bebūtų XVI a.

Varpas, 2021 Sausis, Nr. 1

Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet jos piliečiai — didikai ir bajorai — jautėsi žymiai saugiau nei Maskvos bojarinai, kurie vieną dieną galėjo maudytis turtuose ir šlovėje, o kitą dieną būti vežiojami po Maskvą uždaryti narvuose, kankinami ir nužudomi. Nenuostabu, kad Lietuva dažnam iš jų tapdavo prieglobsčiu. Būtent jis Ivaną Rūstųjį kaltino despotiškumu. Rusams ilgą laiką Lietuva buvo laisvės šalis. Šalis, kurioje galima buvo rasti užuovėją — ir ne tik didikams kaip A.