Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale Staniūnų g. Gal tiktai koks tūkstantmetis Genijus vėl skleis lapus. Eina gyvenimas, o mes ir toliau barstome žodžius, dėliojame strofas — gimsta eilėraščiai. ISBN Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visuomet kartu.

• Alio Jonava - Neįprastos kasdienybės atspindžiai ant popieriaus lapo | Alio Jonava Grimavo varpą
• Eilėraščiai. Pavasario varpai - „Graži tu mano“ - Eilėraščiai apie varpos
• Kaip dažnai masažuoti varpą

Vėl kaimo vėjelis į gelmę širdies Man papūtė meiliai srove gyvasties. Vai, eisiu į pievas, laukus pabraidyti, Paskui kad galėčiau ir tau pasakyti, Kviečiai kaip bujoja, kaip gelsta rugiai, Kaip pievos varsotos žaliuoja gražiai, Kaip senasai miškas per amžius gyvena Ir ką jisai mato, ir ką jisai mena Eilėraščiai apie varpos Už kaimo pakluonių, klojimų tuščių Žaliavo, bujojo rėželis kviečių.

Mokėsi Paežerių pradžios mokyklojekur pasižymėjo visokeriopais gabumais. Įgimti meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė jau mokykloje, gimnazijoje taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Nebaigęs seminarijos, grįžo į Marijampolės gimnaziją, ją baigė m.

Jis tęsėsi ligi sraunučio upelio, Toliau gi už jo — ligi dulkančio kelio. Rugiai dar negelto, ir žvirblių pulkai Jų nelesė dar, nors jau buvo grūdai; Tiktai vasarvidžio įkaitintą dieną, Gėrėdamos laisve ir šilima viena, Malonus vėjelis pietinės šalies Mylavo jų varpas sapnais užmiršties; Ir sunkiosios varpos dėkingai lingavos, Ir lengvo vėjelio malone didžiavos, Ir snaudė ramiai ant upelio krantų, Ir, kupinos norų, siekimų aukštų, Norėjo, kad meiliai vanduo jas pagautų, Lipšniai išmyluotų, širdingai nuplautų, Nuneštų, nuvežtų į tąsias šalis, Kur siaučia ir badas, ir siaučia mirtis Ė, daug jos laimužės pasauliui norėjo Ir vis apie tai upeliukui kalbėjo.

O skaisti saulutė maloniai, jaunai Kviečiuosna žiūrėjo ir juokės linksmai; Žiūrėjo ir glostė bangas jų žaliąsias Ir džiaugės, kad niekas didesnių nerasiąs. Ir jos, matai, būta motušės geros: Ji jautė, kad varpos tada tebujos, Kuomet šilimos gaus iš šilto lietelio Ir lengvo, švelnučio pietinio vėjelio.

Rugius apėjau.

Ė, vilioja kviečiai, Jų nokstančios varpos, pilnieji grūdai, Bet miškas mieliau Paskubėsiu į jįjį Tu, mano širduže, jaučiu, vėl atgyji!. Man pajautos ima ten žaisti jaunai, Ir gimsta svajonės, ramybės sapnai.

Klevai augaloti, berželiai nuskarę Kažką ten niūniuoja, slapčia susitarę, Ir žiūri į viršų, pakėlę šakas, Ar saulė, dangun kopdama, juos atras Šalia jų laimingos sesutės eglaitės Sustojo į būrį čia pat ant žolaitės, Tyliai šnekučiuojas globoje beržų Vai dieve, kaip girioje miela, gražu! Aš tvert negaliu