Pripažino kaltais Policijos patrulių M. Čia susipažinau su teatro dailininke Aleksandra Ekster — ji kai kuriems spektakliams darė dekoracijas ir kostiumus.
Tačiau bėda ta, kad jie negalėjo prisišvartuoti nerijos žvejų kaimeliuose, po truputį virstančiuose kurortais. Buvo susitarta, kad jeigu kas nors nori išlipti Nidoje, garlaivis turi iškelti baltą vėliavą. Ją pamatęs pašto tarnautojas Fritzas Froese sėda į kurėną ir kelia burę arba irkluoja garlaivio link. Froese buvo kaip jis parsivežė varpą namo keistas žmogus — didelio ūgio milžinas, tačiau beveik nekalbantis. Kai jo valtis priartėdavo prie garlaivio ir abu laivai būdavo viename bangos aukštyje, tuomet jis šaukdavo — špring — šok.
Taip Nidą pasiekdavo dailininkai, Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir kiti svečiai. Kartą atsitiko ne itin malonus įvykis. Buvo vėjuota, sukilo didelės bangos, o garlaivis artinosi prie kranto su balta vėliava stiebo viršuje. Fritzas Froese, vykdydamas tarnybą, šoko į laivą ir pajudėjo link garlaivio.
Nesuvaldęs medinės burvaltės, trenkėsi į garlaivį ir sulaužė savo laivo šoną. Gerai, kad reikėjo perimti tik siuntinius, todėl žmonės nenukentėjo, tačiau kurėnas buvo stipriai apgadintas, o nuostolius kažkas turėjo atlyginti.
Froese buvo pakviestas į teismą kaip pagrindinis liudininkas. Sakoma, jog teismo salė buvo pilnutėlė, visiems buvo smalsu, kaip paštininkas kalbės, nes iki tol niekas to nebuvo girdėjęs.
Atėjus eilei liudyti, Fritzas Froese išėjo į priekį. Stovi ir tyli. Pasigirdo raginantys kalbėti šūksniai -jis gi viską matė ir geriausiai žino.
Už šitą sakinį Prūsijos karališkoji ordinų draugija suteikė jam medalį už nuopelnus tėvynei. Visos Rytprūsių pašto tarnybos virš savo durų galėjo pakabinti Fritzo Froeses ištartą lemtingą sakinį. Kaip baigėsi teismas, niekas nekalbėjo.
Žvejui išplaukiant, kaip jis parsivežė varpą namo neskolink Kuršių nerijos praeitis pilna netikėčiausių istorijų, tikėjimų, legendų ir nutikimų.
Ar visa tai turi kokią nors vertę kaip savitas etnokultūrinis paveldas? Ko gero - taip. Man buvo paskirtas butas erdviame name. Iš karto pajutau, kad šeimininkai malonūs, patyrę žvejai.
Kad atsidaryčiau iš namų atsivežtas dėžes, man reikėjo įrankių. Nuėjęs į virtuvę, aš mandagiai paprašiau šeimininkės paskolinti kirvį ir reples. Net neišdrįsau papasakoti to savo žmonai. Jau pirmą dieną toks nepaaiškinamas priešiškumas. Tai kas bus toliau? Maždaug po pusvalandžio šeimininkė man kuo mieliausiai atnešė prašytus įrankius. Ji vis atsiprašinėjo, jautėsi šiek tiek nepatogiai, bet kartu buvo išdidi ir tikra, kad ji kitaip negalėjo pasielgti.
Ko gero taip. Ir tai vyksta tuo metu, kai žmonės jau pažįsta pasaulį ir gali tik pasijuokti iš šio naivumo.
Ir kartu jis toks tikras ir žavintis. Akmeninis kirvukas Niekur Europoje nerastum tiek daug ankstyvojo akmens amžiaus įrankių, be to, dar vis naudojamų ūkyje. Taip yra tiktai Kuršių nerijoje. Jų būtų užtekę ir Kuršių nerijos muziejui, kuris mokytojo Henry Fuchso pastangomis buvo atidarytas m.
Tačiau ne taip paprasta buvo tokį kirvuką išprašyti iš žvejo. Mano žmonai reikia jo masažuotis nuo reumato, ir, jeigu karvė duoda per mažai pieno, tešmenį reikia trinti tuo akmeniu, dar jeigu sunkiai veršiuojasi, tai tereikia tuo stebuklingu daiktu keliskart pabraukyti jai per nugarą.
O jeigu nebepadeda nei lelijų šaknys, tai su perkūnkulke gali padaryt didžiausius stebuklus. Į namą, kuriame yra tokia brangenybė, niekada netrenks žaibas.
Mokytojas Fuchsas labai susikrimto negavęs perkūnkulke vadinamo kirvuko ir sakė, kad būtų gerai, jei tas žvejas sumąstytų pabraukyti juo per savo prakilnią smegeninę, tai gal ir tuomet įvyktų kokių nors stebuklų, ir jis suprastų, kokią neįkainojamą vertybę laiko paslėpęs ir niekam nerodo.
- runika.ltomedovo tėvas įniršo po UFC sprendimo | runika.lt
- Peni | 6 puslapis | runika.lt
- Nario dydis kai fimoze
- Ne už jūrų marių
- Keturios iš penkių Lietuvos moterų norėtų vyro, kurio penis būtų bent 10 centimetrų ilgio.
- Daugelis darbotvarkės klausimų buvo susiję su Savivaldybės įstaigų teikiamų paslaugų kainų konvertavimu į eurus, tad balsavimas dėl šių sprendimų buvo daugiau formalus ir greitas.
- Jis moko ne vien žodžiu
- Patogios padėtys su mažu varpu
Gyvačių vanduo Kai gyvenimas pilnas pavojų, reikia prisigalvoti kuo daugiau prietarų ir jais šventai tikėti - vis lengviau. Bent žinai, kodėl nesiseka. Jeigu lopant ant šniūro pakabintą tinklą ant jo netyčia ar tyčia užmina moteriškė vyras nesiskaitojis niekam nebetinka — su tokiu žuvies nepagausi. Johanas iš Naglių kaimo papasakojo, kaip to vandens reikia gauti. Taigi gyvatė turi įšliaužti į šautuvo vamzdį. Tada paraku užtaisytą šautuvą reikia iššauti ir, surinkus gyvatės skutus, užpilti juos vandeniu.
- V. Vaitkevičius. Širdies kelrodis – Lietuva | runika.lt
- Vaizdo metodas skirtas padidinti nari
- Varpos dydis banginiuose.
- Kaip jam sukelti norą susitaikyti?
- Jei Jums nėra 18 metų, prašome neatidaryti šio puslapio.
- Ušinskų šeima prie namo Pakruojyje S.
Tik iš kur tų gyvačių gauti? Nerijoje jų nėra. Taigi prekeiviai atveždavo jų iš labai toli, daugiausiai iš Šveicarijos, kur apsukrūs vaistininkai iš to prietaro uždirbo nemažai pinigų.
Žinoma, tačiau dar XX a. Numirėliai Kartais dvasios pradėdavo taip aktyviai vaidentis, kad tekdavo exhumuoti palaikus. Antai namiškiai nebeapsikentė kasnakt pasirodančių vaiduoklių. Jie nutarė iškasti numirėlį ir pataisyti į nepatogią padėtį atsiradusią galvą, išjudintą velionį nešant.
Kai tik dėl ko varpos kreivė padarė, vaidentis iš karto nustojo. Viena žvejo žmona liepė atidaryti karstą, kad ištrauktų adatėlę, kuria prie numirėlio marškinių buvo prisegta puokštelė. Pilkopėje prieš laidojant buvo atidaromas karstas ir į jį sumetamas šienas, ant kurio buvo šarvota bažnyčioje, o po to ant to šieno karstas buvo padėtas vežime ir prie kapo.
Velnio apsėstas Senasis Rospel buvo žvejas, kuriam visada sekėsi. Tačiau kartą sėkmės jį visiškai apleido. Jis savaitėmis nieko nebepagavo.
Komentarai
Bet girininkas buvo jaunas, ką gali žinoti, gal dar išjuoks. Tad nusprendė daryti taip, kaip darydavo jų senoliai. Gerokai prieš saulėtekį šeši vyrai išsiruošė prie jūros. Kelią jiems švietė tik besisukantys švyturio spinduliai. Pakeliui jie nusikirto jauną alksnį ir susikapojo iš jo malkas. Pasikišę po pažastim kelis pagalius, ėjo toliau.
Paplūdimyje paskleidė tinklą, o tada sukrovė lauželį, uždegė jį ir sustojo pusračiu aplink. Šešios poros akių įtemptai žiūrėjo į vandenį — ar suveiks burtai? Jei malka ir toliau dega vandenyje, velnias išprašytas, jei iš karto užgęsta, jis ir toliau sėdi tinkle.
Jūra staiga subangavo, tačiau medžio gabalas degė toliau. Tą pačią dieną žvejai išbandė tinklą ir su didžiuliu laimikiu grįžo namo. Velnias padeda varnas gaudyt Sunkūs rūpesčiai prispaudė vieną žveją. Jis nebežinojo, kaip reiks išmaitinti didelę šeimą. Visą savaitę ėjo į žvejybą - kaip jis parsivežė varpą namo.
Gydymo reiškinys - dokumentinis filmas - 1 dalis
Tinklai buvo tušti. Auštant susirinko gaudymo įrankius ir patraukė į palvę.
Linksmos istorijos
Kai tik žvejas paskleidė tinklą ir pririšo varną vilioklę, aplink jau skraidė varnos, bet nei viena nenutūpė ten, kur jam reikėjo. Sėdi jis savo slėptuvėje toliau ir vis dūsauja. Netrukus taip ir atsitiko - varnų maišas vis pilnėjo, o daugiausia jų pagavo tarp 10 ir 12 valandos, kaip tik tuo metu, kai kaime skambėjo bažnyčios varpai. Vienu metu po tinklu buvo 15 varnų. Kai žvejas po pietų pradėjo ruoštis namo, du maišai buvo pilni, o trečias puspilnis. Žvejas griebė maišus nešt į vidų, tik labai išsigando pamatęs, kad jie tušti.
Tada iš karto suprato, kad ne kas kitas, o velnias buvo jo padėjėjas. Pirmam žvejyba gerai sekėsi, o antram - ne. Naktį ji slapta prisėlino prie kaimyno valties ir rado dugne kelis žvynus. Nukrapštė juos, o grįžus namo sudegino krosnyje, ir nuo to laiko sėkmė Fiogę apleido.
V. Vaitkevičius. Širdies kelrodis – Lietuva
Pas Fiogių gizelį atvyko giminaitė ir išgirdo apie jo šeimininko bėdą. Pipio žmona kaip tik želdino kopas prie Bulvikio rago. Driokstelėjo stiprus sprogimas, o tinklai nuo jo taip susipainiojo, kad reikėjo kelių valandų juos vėl sutvarkyti.
Dar tą pačią dieną Fiogė pagavo tiek daug laišišų, kaip niekada prieš tai. Pirma arbata Kuršių nerijoje Tai atsitiko dar prieš pasirodant pirmiesiems garlaiviams. Stiprus šiaurės rytų vėjas privertė jūroje su kokie dydziai yra vaizdo ir nuotraukos kovojantį laivo kapitoną atsikratyti krovinio, kad tik pavyktų patiems išsigelbėti.
Raubonių koplyčia
Dėžes mėtė per bortą, ir kelias jų bangos atplukdė į krantą netoli Naglių kaimo. Vienoje jų buvo maišai su tamsiai žaliais lapeliais. Matyt tabakas — nusprendė žvejai ir labai apsidžiaugė gavę progą pasipildyti savo atsargas.
Tačiau ta žolė nei jau išbandytoje, nei naujoje pypkėje nebuvo skani. Čia juk arbata! Žvejai pastatė akis ir net nesuprato, ko čia reiktų toliau klausti.